Perlas, kuris dar laukia savo spindesio…

Jis atrodo lyg mažas angelėlis – baltas, pūkuotas, tarsi iš mielo paveiksliuko. Tačiau jo dar trumpoje istorijoje grožio nedaug. Gyvenimas Perlui nebuvo švelnus. Nuo pat pirmųjų savo dienų jis nežinojo, kas yra meilė, kas yra tikras, šiltas žmogaus prisilietimas. Žmogus jam – kažkas tolimo, baisaus, nepažįstamo. O kai nežinai, ką reiškia būti mylimam, kai tavo pirmieji prisiminimai – ne saugumas, o baimė, nėra lengva tiesiog patikėti.

Perlą su šeima radome tarp šiukšlių, sušalusius, paliktus likimo valiai. Jie glaudėsi po namu, kuris seniai nebuvo namai. Kiekviena diena ten buvo kova – už vietą, už maistą, už išlikimą. Ir dabar, kai Perlas jau saugus, jis vis dar kovoja – tik šį kartą su savimi. Jis mokosi pasitikėti. Mokosi suprasti, kad žmogaus ranka gali ne tik skaudinti, bet ir glostyti. Kad balsas gali būti švelnus. Kad šalia gali būti gera.

Dabar jo didžiausias ramstis – šeima. Jis seka savo mamą Elizą, glaudžiasi prie brolio ir sesers. Bet ateina laikas, kai Perlas turi išmokti dar vieną dalyką – kad žmogus gali tapti nauja šeima. Jam reikia kantrybės, supratimo, laiko. Jis dar negali pasitikėti aklai, jis nepribėgs ir nepriglus prie tavo kojų. Jis dar nežino, ką reiškia atsiduoti žmogui be baimės.

Bet tikrieji perlai susiformuoja ne per vieną dieną. Jie gimsta lėtai, sluoksnis po sluoksnio, kol galiausiai atsiskleidžia savo grožiu. Tokiam žmogui, kuris supras, kad ši kelionė nebus lengva, kuris priims jį tokį, koks jis yra – bailų, nedrąsų, atsargų, bet vis dar laukiantį – Perlas taps brangiausiu radiniu. Jo spindesys dar pasirodys, tik jam reikia žmogaus, kuris lauktų kartu su juo ir būtų tam pasiruošęs.