Dar visai neseniai Elaros gyvenimas buvo apie išgyvenimą, ne apie džiaugsmą. Apie nesibaigiančias šuniukų vadas, nuovargį, randus ir atsakomybę, kurios niekas su ja nesidalijo. Ji buvo ta, kuri augino, saugojo, nešė, tyliai kentėjo ir ilgą laiką liko… niekieno. Šiandien visi jos šuniukai jau saugūs, iškeliavę į savo namus, o Elara pagaliau gali atsikvėpti. Atėjo metas pasirūpinti ja pačia – ne kaip mama, ne kaip problema, o kaip šunimi, kuris nusipelnė ramybės. Ir stebėti, kaip ji keičiasi, yra tikras stebuklas.

 

Elara šiandien – neatpažįstama. Ji šoka, pokštauja, sukasi kaip cepelinas lėkštėje ir su pasimėgavimu atsiduria dėmesio centre. Kartais pačioms sunku patikėti, kiek nedaug reikia, kad kažkas pasijaustų pačiu laimingiausiu ir mylimiausiu – saugios vietos, pilno dubenėlio ir žmogaus, kuris žiūri ne pro šalį, o į ją. Nors Elara ne pirmos jaunystės dama, jaunatviškumo jai netrūksta. Prie jo ji prideda brandą, ramybę ir tą ypatingą išmintį, kuri ateina iš patirčių. Ji moka džiaugtis ir labai nuoširdžiai. Atėjus pas Elarą, nejučia pats pasijauti kažkuo geresniu – kai kažkas taip atvirai tavimi džiaugiasi, tai palieka pėdsaką. Tokios akimirkos nepamirštamos, juk dar visai neseniai jokiais dažais tokio Elaros portreto nebūtume nupiešusios.

 

Iš tikrųjų Elarai daug nereikia. Ne prabangos, ne stebuklų. Tik savo žmogaus – to paprasto, kasdienio dėmesio, švelnumo, buvimo kartu. To jausmo, kad dabar ji jau ne laikinai, ne pakeliui, kad dabar ji – kažkieno. Ir mes labai norime, kad šis jos gyvenimo skyrius būtų būtent toks, ramus, šviesus, tikras.

Jeigu susidomėjote, lauksime jūsų skambučio šiuo numeriu: