Labubu – seneliukas su charakteriu, kuris žino, kaip turi būti.

Labubu atkeliavo iš Anykščių gatvių, kur ilgai klaidžiojo niekieno nepastebėtas, pavojingai lakstydamas tarp automobilių ir nebijodamas nei triukšmo, nei judesio. Atrodė, lyg visas pasaulis jam būtų nebylus — ir pasirodė, kad taip ir yra. Labubu yra kurčias. Senas kūnelis, susilpnėjusios kojytės, širdies problemos, odos bėdos, dantų skausmai — ne tas gyvenimo krūvis, kurį norėtų nešioti bet kuris šuo, tačiau nepaisant visko, jo akys vis dar švyti. Lyg juose būtų likusi maža, bet labai ryški kibirkštis, kuri sako: „Aš dar čia. Aš dar noriu gyventi.“

Ir gyventi Labubu tikrai moka — savaip. Jis yra tipiškas senas ponas, kuriam visi turi paklusti. Jis paniurzga jei pagalvė nepakankamai minkšta, per lėtai atnešamas maistas. O kartais burbteli visiškai be priežasties — tiesiog tam, kad pasaulis žinotų, jog jis turi nuomonę. Net juokas ima matant, kaip dėl mažiausia smulkmena Labubu nepraleis progos paniurzgėti. Mes sakom — čia tiesiog Labubu kalba. Jis pagaliau turi teisę reikšti, kas nepatinka. Gal niekas anksčiau jo neišklausė? Gal niekam nebuvo svarbu, kad jam šalta, skauda ar nemalonu? O dabar turi mus — žmones, kurie stengiasi apsaugoti jį nuo kiekvieno diskomforto, nuo per kietos guolio kraštinės ir nuo nereikalingo triukšmo. Jei jam kažkas netinka, mes juk turime žinoti?

Labubu draugiškas su žmogumi ir šunimis, tik viską daro savo ritmu — lėtai, apgalvotai, kaip tikras senas džentelmenas. Procedūrų jis nemėgsta, net jei po jų būtų lengviau — galvoje jam viskas paprasta: jei šiandien galiu be to gyventi, kam kentėti? Jo charakteris stiprus, atviras ir labai žmogiškas — toks niurzgėjimas, kuris nenuvargina, o priešingai, prajuokina. Tokius šunis mums lengva mylėti iš visos širdies, tai asmenybė, kuri dabar iš visų jėgų stengiasi pasakyti, jog ji čia.

Mes ieškome žmonių, kurie pamiltų ne tik gražią istorijos pabaigą, bet ir Labubu tokį, koks jis yra — su užsispyrusiu charakteriu, su lėtu žingsniu, su poreikiu būti suprastam ir gerbiamam. Jam reikia namų, kur senatvė nebūtų kova, o minkšta, rami, tyli diena ant pagalvės su žmogumi šalia. Ieškome tų, kuriuos jis džiugins savo niurzgėjimu ir matys jame visą jo gyvenimo svorį, švelnumą ir kovingą širdį.

Jeigu tavo namuose yra vietos seniukui, kuris kalba niurzgesiu, myli iš lėto, bet labai nuoširdžiai — galbūt Labubu bus tavo šeimos narys. ❤️