Kai kurių istorijų emocijas sunku perteikti sakiniais. Rodos, kažką pasakoji, bet tie tikriausi jausmai lieka paraštėse, nes skaitant nepamatysi nei tų akių, neužuosi sudegusio namo kvapo ir neišjausi to laukimu užpildyto kambario, kuris tarsi pats verkia… Ši istorija apie tai.

 

Lentvaryje iki pamatų sudegė namas kartu su šeimininku. Šeimininkas buvo ne vienas, turėjo savo mylimą šiurkščiaplaukį 8 metų šuniuką vardu Vinetu. Supleškėjo beveik viskas, liko tik buvusios trobelės kontūrai ir apdegusi lova, kur miegodavo Vinetu šeimininkas. Dabar galime tik įsivaizduoti kaip Vinetu jautėsi gaisre, kaip bandė prisišaukti šeimininką, gal sukaupęs visą drąsą jį gelbėjo, o gal išsigando taip stipriai, kad išbėgęs jo laukė kieme, lodamas į dūmojančius langus. Nesulaukė…

 

Nuo tos dienos Vinetu kasdien tapo matomas Lentvaryje, klaidžiojo gatvėmis tarsi ieškodamas jo- savo geriausio draugo, o pavargęs vėl grįždavo į sudegusį namą ir snūduriuodavo jo lovoje, toje vienintelėje, kurios nepasiekė liepsnos. Taip jį ir surado mūsų atvykę savanoriai- lovoje. Dvi būdraujančios akys sudegusio namo gale.

 

Nors garsaus romano personažas Vinetu pats nuolat kovodavo už teisingumą, šio šuniuko likimą teisingumas aplenkė. Jis prarado viską.

 

O gal dar atras? Simboliška, tačiau Vinetu tapo pirmuoju “Naminukų” šunelių prieglaudos gyventoju ir atsikraustė į naujutėlaitę, dar įrenginėjamą prieglaudą. 

 

Draugai, gal galime padaryti taip, kad Vinetu vėl pasijustų mylimas šuo?