Žaneta – kai gyvenimas prasideda ne iš pradžių, o pagaliau

Žanetai ilgą laiką užteko tiesiog būti. Ne gyventi, ne džiaugtis, ne liūdėti – o tiesiog egzistuoti. Prieglaudoje ji rymojo tyliai, tarsi nenorėdama trukdyti, nenorėdama matytis. Nuo nieko nebėgo, bet ir niekur neskubėjo, nelabai kas džiugino, bet ir nelabai kas liūdino.

Mama Žaklina, su kuria jos istorija ir prasidėjo, vis dar šalia. Net suaugusią dukrą globoja kaip gali: palaiko, prausia, būna kartu. Bet dabar jau Žaneta pati žengia pirmus savo žingsnius į gyvenimą – savarankiškai. Tyrinėja kiemą, mokosi džiaugtis pasivaikščiojimais, įgauna pasitikėjimo savimi ir žmogumi. Pradėjo leisti prisiliesti – ir jai tai patinka. Ne staiga, ne iš karto, bet nuoširdžiai.

Tokioms kaip Žaneta reikia daugiau nei skanėstų ar gražių žodžių. Joms reikia žmonių, kurie supras, kad meilė kartais neatrodo kaip džiaugsmo šuoliai – kartais ji tyli, sėdi šalia ir tiesiog laukia, kol prisiliesi ne tik ranka, bet ir širdimi. Ir mes laukėme. Laukėme ilgai – kada tas žvilgsnis taps gyvesnis, kada šuniukas ne tik kentės žmogaus buvimą, bet pradės jo norėti. Ši diena atėjo.

Žaneta dar turi, ką išmokti. Pavadėlis – kol kas dar misija. Drąsa – auganti. Bet noras būti šalia, noras pažinti pasaulį – tikras ir nuoširdus. Ir jei iki šiol gyvenimas ją tiesiog nešė, dabar pagaliau ji jį pradeda gyventi.

Ji sterilizuota, čipuota, paskiepyta, vyresnio amžiaus, bet atrodo, tarsi būtų gimusi iš naujo. Ir labai labai nusipelno, kad šitas antrasis jos gyvenimas būtų gražus.